Jama ir Nijama

Prieš sakant „aš praktikuoju jogą“, reikėtų įsisavinti keletą fundamentalių principų, be kurių tobulėjimo dvasinėje praktikoje nėra.

Yra aštuonios jogos pakopos:

1. Jama

2. Nijama

3. Asana

4. Pranajama

5. Pratjahara

6. Dharana

7. Dhiana

8. Samadhi

Pirmos keturios pakopos (jama, nijama, asana, pranajama) skirtos mūsų apvalymui, jėgų auginimui ir kaupimui, o likusios keturios veda į vidinį vienijimąsi.

Jama ir nijama – moralės taisyklės ir įstatymai. Kaip ir kiekvienoje religijoje ar tradicijoje, taip ir vedų kultūroje, yra moralės taisyklės. Indijoje jos vadinamos Jama-Nijama ir jos atitinka pirmas dvi aštanga jogos pakopas. Neįsitvirtinus jose, šventieji nerekomenduoja praktikuoti asanų ir pranajamos, o jau apie meditaciją ir samadhi tai nė kalbos negali būti. Pavyzdžiui, kai pas mus ateina žmogus praktikuoti jogą, mes jam pasakojame apie taisyklingą mitybą ir būtinumą būti vegetaru. Šis reikalavimas yra ne mūsų sugalvotas ir ne tik todėl, kad gaila gyvūnų. Mėsa ir kiti sunkūs produktai pirmiausia mūsų organizme trukdo laisvai cirkuliuoti gyvybinei energijai. Jeigu pats jogos mokytojas valgo mėsą, savo mokinio jis negalės įkalbėti atsisakyti jos. Kokia viso to, ką rašau prasmė? Prasmė ta, kad kasdien praktikuodami po keletą valandų ir pildydami organizmą negyvu maistu, mes negalime pasiekti rezultatų dvasinėjė srityje. Be abejo, mes galime savo kūną padaryti lankstesnį ir mokėti atlikti asanas gražiai, bet sąmonė nepasikeis. Be to, dėl energijos tekėjimo blokų ji necirkuliuos teisingai ir anksčiau ar vėliau atsiras ligos. Tokiu būdu joga greičiau bus ne pasveikimo, o nusižudymo instrumentu. Neteisingas gyvenimo būdas – tai ir yra jamos ir nijamos taisyklių nesilaikymas. Šioms taisyklėms reikia skirti ypatingą dėmesį. Neteisingas gyvenimo būdas – tai ir yra jamos ir nijamos taisyklių nesilaikymas. Šioms taisyklėms reikia skirti ypatingą dėmesį. Čia mes aprašysime kiekvieną Jamos ir Nijamos laiptelį.

JAMA

Ahimsa – geradarių karalienė. Tai pirma Jamos taisyklė. Achimsa – tai Neprievarta sau ir kitoms gyvoms būtybėms. Nėra didesnės jėgos už Achimsą, ji žmogų paverčia Dievybe. Achimsa – stipriųjų ginklas.

Achimsos pasireiškimai:

◦ perdaug kalbėti;

◦ perdaug dirbti;

◦ aptarinėti kitų trūkumus.

Tokie veiksmai sekina mūsų energiją, todėl yra kenksmingi. Yra sakoma: ,,Matydami ir girdami kitus, jūs gerinate savo charakterio bruožus. Kritikuodami ir juokdamiesi iš kitų, jūs gerinate jų karmą ir užteršiate savąją.“ Todėl prievarta – tai ne tik žudymas. Įžeidžiantis žodis – taip pat tam tikro pobūdžio prievarta.

Yra dar viena žodžio ,, prievarta“ gili prasmė. Tai susiję su sistema, kurioje mes užaugome. Vadindami save ukrainiečiu, slavu, indu, musulmonu arba krikščioniu mes naudojame prievartą vien todėl, kad atskiriame save nuo kitų. Savęs atskyrimas nuo kitų tikėjimu, tradicija, tautybe gimdo prievartą. Ir net jei sakote:,, Aš – vienuolis, aš galvoju tik apie Dievą, aš – laisvas, o jūs paprasti žmonės“- jūs esate nesąmoningoje būsenoje, atskiriate save nuo kitų žmonių ir tokiu būdu naudojate prievartą.

Žmogus, norintis pažinti neprievartos įstatymą, siekia suprasti ne tradiciją, kultūrą ar mokymą, išskirti tam tikrus mokytojus, o svajoja pažinti visą žmoniją, neskirstant į ,, baltus ir juodus“, vienuolius ir pasauliečius. Jis yra vieningas su visais žmonėmis planetoje ir supranta, kad odos spalva ir švento rašto pavadinimas skiria mus tik proto lygmenyje.

Protas – tas vienintelis konfliktuotojas, kuris siekia skaidyti ir valdyti! Būtent protas yra skirtingų religijų sukūrėjas. Juk Budda nebuvo budistu, o Jėzus Kristus – krikščioniu. Jie buvo viso pasaulio žmonėmis ir siekė vienybės, o ne skaidymo. Jų pasekėjai, kurie norėjo pratęsti tradiciją, sugalvojo pavadinimą tikėjimui iškreipdami tikrąją prasmę to, apie ką kalbėjo šie šventieji.

Tokiu būdu, bet kuri šiuolaikinė tradicija naudoja prievartą. Išlaisvinkite savo protą nuo bet kokių rėmų, sąlygotumų, apribojimų ir pavadinimų, ir jūs galėsite patys išsilaisvinti.

Dešimt Achimsos apibūdinimų:

1. Priartėjimas prie Aukščiausios Dvasios.

2. Absoliuti kosminė meilė.

3. Gyvuliškos prigimties savyje panaikinimas.

4. Nedarymas bet kokios žalos gyvoms būtybėms mintimis, žodžiais ir veiksmais.

5. Suvokimas, kad viskas yra vienis ir viskas yra Atmanas.

6. Pasiaukojanti tarnystė visų gyvų būtybių labui.

7. Mokėjimas būti pasyviu kiekvienoje gyvenimo situacijoje (turimas omenyje emocinis pasyvumas).

8. Veiksmų atsisakymas kilus norui padaryti spaudimą ar prievartą kam nors.

9. Tai žmogaus pavertimas į dievybę.

10. Achimsos vystymas – tai visų kitų gerųjų savybių automatinis vystymas.

Jeigu praktikuojate achimsą, tai susitaikote su jums skirtais išpuoliais iš aplinkinių. Jūs atsisakote veidmainystės ir niekada nesmerkiate. Prisiminkite, achimsos įžadas sulaužomas, net jeigu jūs smerkdami kalbate apie kitą žmogų su neapykanta, priešiškumu, antipatija.

Satja – antra Jamos taisyklė. Tai tiesa arba gebėjimas visuomet sakyti tiesą. Mintis, žodis ir veiksmas visada turi būti santaikoje vienas su kitu.
Pirmiausia reikia išmokti sakyti tiesą sau pačiam. Atsakykite sau sąžiningai į šiuos klausimus:
– ar patenkinti jūs savimi ir savo gyvenimu;
– ko jūs iš tiesų norite;
– ar jūs žinote, kas yra meilė;
– dėl ko jūs gyvenate?
Prisiminkite, Satja – pati aukščiausia dvasinė praktika.Tiesa – tai jūsų slaptas ginklas prieš neišmanymą. Daugelis žmonių trokšta pojūčių. Pojūčiai – gyvenimo stimulas. Pojūčiais arba įspūdžiais žmonės gali pasidalinti susitikę su draugais. Kol jūs jauni, dalinatės įspūdžiais, patirtais kelionėse. Pasenę dalinatės su draugais pojūčiais, patirtais po naujo gydymo ar vaistų. Tai yra, kol jūs jauni, jus domina įspūdžiai susiję su protu, o kai senstate, protas reikalauja rūpintis kūnu. Bet kada gi ateis laikas rūpintis savo siela?
Dešimt Satja praktikos principų:
1. Mintis, žodis ir veiksmas turi derėti tarpusavyje.
2. Apie tai, ką matote ir girdite, turite pasakoti taip, kaip yra, be iškraipymo.
3. Įsitvirtinkite teisume visur ir visada, ir visos kitos dorybės ateis.
4. Dievas – tai Tiesa. Pažinti tiesą galima tik kalbant teisingai.
5. Kai jūs sakote tiesą, jūsų sąmonė apsivalo ir joje užgimsta Dieviška Šviesa.
6. Savo pažadus ir įžadus išpildykite bet kokia kaina (neišpildymas pereina su jumis į kitą gyvenimą. Įžadas = karma).
7. Beaistriškumas, savikontrolė, kuklumas, tvirtumas, gerumas, išsižadėjimas, dvasios jėga, atjauta – tai tiesos rūšys.
8. Jeigu mes įsitvirtiname Satjoje, automatiškai įgauname ,,višuddhi-sidhi” arba pranašiško žodžio dovaną. Šią dovaną mes galime atsinešti ir iš praeito gyvenimo, jeigu nemelavome ir gyvenome teisingai, dievotai.
9. Perdėta, išpūsta kalba – tai irgi melas. Kaskart, kai jums norėsis apgauti ką nors tokiu būdu, stipriau prikąskite liežuvį.
10. Nuslėpti melą galima nuo visų, tik ne nuo savęs, ir juo labiau nuo Dievo, kuris gyvena mūsų viduje. Galvokite apie tai, kad jūs visada bendraujate su Aukščiausiuoju, ir stebėkite jo reakciją.

Astėja – vagystės atsisakymas, trečia Jamos taisyklė. Pagrindinės vagystės priežastys yra norai ir nesuvaldomi siekimai.
Vogdami vien tik mintyse, jūs automatiškai netenkate savo turtų. Pavydas – tai vogimo dukterėčia. Dažnai net nesuvokiame, kad pavydėdami savo mintyse matuojamės kito daiktą.
Būna taip, kad vagiame dėl psichologinių problemų, arba tai yra karmos pasekmė, bet mes visada siekiame būti sąmoningi, todėl turime būti atidesni savo emocijoms ir slaptoms mintims.
Vagystė, aišku, prie gero nepriveda. Juk net „atgailaujantį vagį“ užvaldo kaltės jausmas. O kaltė – tai rūgšties lašas ant geležies, kuris anksčiau ar vėliau išgrauž ją.
Jeigu mes, dėdami maistą į burną, prieš tai neatnašaujame jo Dievui, tai irgi vagiame. Todėl per amžių amžius žmonės meldėsi prieš valgį, siūlydami jį Aukščiausiąjam, ir tik po to valgydavo, kaip dieviškąjį prasadą.
Astėja ir laiko vogimas:
Postulatas ,,nevok“ pirmiausiai pareiškia: ,,nevok laiko iš savęs ir kitų žmonių“. Laikas – dieviškoji instancija, kurios pakeisti ir sustabdyti negali niekas. Laikas – tai gyvenimas. Laikas – tai Dievas. Laikas – tai, kas mus sukuria ir sunaikina.
Banalu, bet jeigu jūs vėluojate į susitikimą, pažeidžiate laiko dėsnį ir vagiate kito žmogaus, kuris jūsų laukia, brangias minutes. Minutė – tai viskas ir nieko! Bet būtent per minutę jūs galite kaip numirti, taip ir gimti vėl, ir nušvisti. Bet minutė gali tapti amžinybe, jeigu jūs pradėsite gyventi sąmoningai, čia ir dabar momente, būdami visiškai neprisirišę prie savo veiksmų, o juo labiau prie jų rezultatų.
Mėgaukitės! Sustokite ir pasižiūrėkite aplinkui: pasaulis egzistuoja nepriklausomai nuo to, gyvenate jūs ar ne. Bet jūs galite numirti, taip ir nepastebėję, koks jis gražus. Laiko negalima pačiupinėti, ir tai jo fenomenas. Jis tarsi yra, bet jo – nėra! Taigi, nustoję vogti laiką iš savęs ir kitų, pradėkite Astėją suvokti pilnai. Isitvirtinę nevogime, jūs nutiesite kelią į savo tikruosius turtus.

Ketvirta taisyklė – Brachmačarja arba celibatas – susilaikymas nuo seksualinių santykių arba visiška laisvė nuo geismo. Taip pat jogoje yra sąvoka ,,kalbos brachmačarja“, – tai askezė, kurios laikytis sunkiausia.
Bet mes pakalbėsim apie seksualinį susilaikymą, bet kuriuo atveju, iki Adžnos atvėrimo momento, kuomet įgyjamas priėjimas prie tikrųjų žinių. Ši taisyklė yra pagrindinė tuo atveju, jeigu žmogus nori pasiekti dvasinę realizaciją. Manoma, kad tas, kuris negali sublimuoti ir akumuliuoti seksualinės energijos, nesugeba pasiekti aukštos dvasinės patirties, nes paprasčiausiai tam neužtenka energijos.
Seksualinis jausmas, aistra – tai gyvuliškas instinktas, kurį sužadina ego. Tas, kuris nenugalėjo gyvuliškų instinktų, negali kalbėti apie tikrąjį pasitenkinimą ir išsilaisvinimą. Proto ir kūno švara yra lygūs sąmonės švarai. Todėl sakoma, kad tas, kuris pastoviai galvoja apie seksą, net jeigu ir išoriškai rodys ,,brachmačarją“, dirbtinai supančiojant savo kūną – tik meluos sau. Visi atsisakymo procesai turi vykti natūraliai, be prievartos sau.
Atsakykite patys sau, ar galite gyventi be sekso? Ar jis yra pagrindinė grandis, jungianti jus su partneriu? Bet kurie santykiai, bet kuri santuoka, paremti kuo nors, išskyrus vienintelį dieviškąjį tikslą, veda į išsiskyrimą. Iliuzijos griūna, aistra baigiasi, ir lieka tik nepasitenkinimas partneriu ir savimi.
Sėkla – tai odžaso (gyvybinės energijos) sudedamoji dalis. Sėkla susidaro ne taip, kaip mums atrodo, lytiniuose organuose, ji yra visos žmogaus organizmo sistemos dalimi ir jos ištakos yra epifizėje (kankorėžinėje liaukoje).
Kaip teigia ajurveda, sėkla savo subtilia forma yra visame kūne. Vieną kartą pas Dhanvantarį (Ajurvedos pirmasis mokytojas, laikomas Višnu avataru) atėjo mokinys ir paprašė atverti sveikatos paslaptį. Mokytojas atsakė: ,,Sveikatos paslaptis glūdi gyvybinės energijos, kuri yra sėkloje (virja sanskrito kalboje) ir neatskiriama nuo Atmano, išsaugojime. Tas, kuris netenka sėklos, niekada neįgyja fizinės, psichinės, moralinės ir dvasinės sveikatos“. Sėklos netekimas išveda iš pusiausvyros praną (gyvybinę jėgą), provokuoja nervinius susirgimus ir sudirgimą. Energija, kurios netenkama per vieną sueitį, atitinka dešimties dienų didelio fizinio krūvio metu išeikvotą energiją.

Aparigracha – dovanų nepriėmimas ir negobšumas, savanaudiškumas. Tai penkta Jamos taisyklė.
Kaip ir kam jūs dovanojate dovanas? Prisiminkite keletą žmonių, kuriuos ėjote pasveikinti su gimimo diena. Jeigu to žmogaus aukšta visuomeninė padėtis, tai dovanojate brangesnę dovaną, ypatingam, nepaprastam žmogui parenkate kažką neįprasto, tėvams tai, kas būtų reikalinga buityje, o atsitiktiniams žmonėms – atsitiktines dovanas. Atėję į šventę jūs galvojate, kaip atrodysite ir ką apie jus pagalvos kiti žmonės. Jums rūpi gavusiojo dovaną žmogaus nuomonė apie ją. Bet iš tiesų, ką tai domina? Galima pasakyti, kad dažniausiai vienas Ego dovanoja dovaną kitam Ego. Jūs dovanojate dovanas jūsų vaikų mokytojams mokykloje, savo kompanijų direktoriams, žmonėms, su kuriais naudinga palaikyti santykius.
Aparigracha neleidžia vystytis egoistiniams polinkiams. Ji moko neprisirišti nei prie dovanojimo, nei prie dovanų gavimo, nutraukia susitapatinimą su kūnu ir jausmais. Bet dažniausiai vietoj to, kad nutraukti savo prisirišimus, žmonės dar labiau prisiriša prie tėvo ir motinos, žmonos ir vaikų, užmiršdami apie tai, kad jie yra vieninga visuma su Brachmanu.
Aparigracha pašalina nerimavimą del sukaupto turto, netekimo baimę, neapykantą, pyktį, melagingumą, vogimą, prisirišimą, nusivylimą, nepasisotinimo jausmą, skubotumą, rūpinimąsi ir jaudinimąsi.
Yra dar du svarbūs momentai, susiję su Aparigrachos praktika, aprašyti šventuose raštuose: pirmas – kada jūs gaunate dovaną nuo ko nors, tai priimate jo ydas; antras – įsitvirtindami negobšume, jūs įgyjate praeitų gyvenimų atmintį.
Džiaugsmas sėkmėje ir liūdesys nesėkmėje, melagingas susitapatinimas su senstančiu kūnu – visas tas suvokimo dualumas turi būti nugalėtas. Tam padeda sekančios taisyklės.

NIJAMA

Dvasinis švarintojas- Šauča
Pirma nijamos taisyklė kalba apie vidinę ir išorinę švarą, sanskrito kalba vadinama šauča.
Nuplautas kūnas, aprengtas švariais rūbais, apšlakstytas stipriais kvepalais – tai dar nėra švaros požymis. Švarios mintys – štai kas pirmiausiai apibūdina jūsų švaros lygį. Švariame prote nėra vietos purvui, apkalboms ir smerkimui. Ten nėra vietos kovai ir užgaidų tenkinimui bet kokiu būdu.
Pasaulio, tokio koks jis yra, priėmimas – proto švaros liudijimas. Priėmimas – atjaučiančio dvasingo žmogaus požymis.
Nereikia pamiršti paprastos taisyklės „ sveikame kūne – sveika siela“. Kasdienė jogos praktika (asanos, pranajama ir kitos) yra geras būdas apvalyti kūną ir protą. Jos kaip rytinis dušas, kurio tikslas apvalyti sąmonę. Jos tonizuoja ir padeda palaikyti gerą fizinę formą, puikią nuotaiką dienos bėgyje, apsaugo nuo išorinių dirgiklių. Tačiau sudėtingas asanas, ilgalaikes pranajamas ir meditacijas laikyti dvasinės praktikos pagrindu yra neišmanymas: visa tai – tik dvasingo žmagaus praktikos dalis. Be atsidavimo ir nesavanaudiško tarnavimo visoms gyvoms būtybėms nelaukite greitų rezultatų. Tikroji joga – vienijimasis su Dievu – prasideda užmerktomis akimis, bet tai Tiesa tampa tik tada, kada jūs sąmoningai ir plačiai atmerktomis akimis, stebite save ir savo gyvenimą. Jūsų mintys, žodžiai ir veiksmai neturi prieštarauti vieni kitiems. Jūs negalite tiesiog kalbėti apie meilę, jūs turite tapti Meile, tada jumis patikės kiti.

Tapas arba askezė – tai kasdienė praktika, atsisakymas ko nors, turint tikslą – apsivalyti. Šiuolaikiniam žmogui, kuris gyvena miesto šurmulyje, kasdienė praktika tiesiog būtina. Jeigu jūs nenorite būti nušvitusiu, bet galvojate apie tai, jog norite būti laimingas žmogus ir džiaugtis gyvenimu, jums būtina pratintis prie rytinių ir vakarinių praktikų, kurių laikas bus skirtas tik jums, jūsų dvasiniam lavinimuisi ir mintims apie dieviškąjį pasireiškimą jūsų viduje.
Dažnai užduodamas klausimas, kuo skiriasi meditacija nuo maldos. Meldžiantis žmogus visą laiką kalbasi su Dievu, pasakoja Jam apie tai, ką jis nori gauti. Daugelis užsispyrusiai kartoja žodžius, parašytus kitų žmonių dieviško įkvėpimo tėkmėje, nežiūrint į tai, kad nesupranta ir nejaučia jų. Meditacijoje jūs stengiatės nuraminti savo protą ir paklausyti, ką jums pasakys Aukščiausiasis. O Jis su jumis kalba visada! Tapas jums duoda galimybę ne tik klausytis, bet ir girdėti.
TAPAS JOGOJE:
Tapas – rezultatas, kurį gauname jogos praktikos dėka, nežiūrint į tai, kad tapasą atliekame tam, kad pasiektume Susivienijimą su savo tikrąja prigimtimi.
Žodis „tapa“ reiškia „askezė“, „karštis“, „ugnis“, „degimas“ ir tuo pačiu reiškia vieną iš pasaulio sukūrimo principų. Šio žodžio negalima sausai išversti, nes jis turi gilią prasmę, išreiškiančią kūrybinio potencialo judėjimą dvasiniame, kosminiame lygmenyje. O kūryba visada susijusi su Ugnies energija, Gyvenimo energija.
Vienas indų filosofas-brachmanas Sarvepalli Radchakrišnan rašė: „Tapas naikina nešvarumus, susijusius su pasąmoniniais įspūdžiais, išplaukiančiais iš aistrų ir karmos. Jogos psichologija leidžia manyti, kad be suvokiančio proto yra nesąmoninga, bet aktyvi psichikos dalis ir tapas turi tikslą kontroliuoti šios dalies turinį“.
Tapas – tai kas daro mūsų protą aštrų, o veiksmus teisingus. Tapas – tai, kas sudegina praetį, palikdamas tik dabartį. Tapas – tai, kas padeda sukaupti nuopelnus ateičiai, neišeikvojant praeities nuopelnų. Tapas – tai mūsų sielos Ugnis, kuri įsikuria musų pačių pastangų ir darbo su savimi dėka. Tapaso ugnyje mes sudeginame savo blogus įpročius ir būtent tapaso dėka mes peržengiame trijų gamtos savybių ribas: satvos, radžaso ir tamaso.

Santoša – savęs ir pasaulio priėmimas

Santoša arba pasitenkinimas visame kame. Mūsų protas priprato kritikuoti ir būti kenkėjišku. Jis pastoviai kuo nors nepatenkintas. Nepatenkintas kamščiais kelyje, sudeginta kava restorane, šveicariško sūrio kokybe parduotuvėje ir rankšluosčiu penkių žvaigždučių viešbutyje. Apskritai mūsų protas nepatenkintas pats savimi.
Pasitenkinimo trūkumas pirmiausia yra susijęs su meilės sau trūkumu, nepasitikėjimo aplinkiniais trūkumu ir sąmoningumo stoką. Toks žmogus negali būti laimingas niekur: jis aplinkoje ieško to, ko trūksta jame pačiame, tai yra pasitenkinimo būti pačiu savimi.
Priešingas santošai jausmas yra nepasitikėjimas, kuris iššaukia proto neramumą ir nestabilumą. Visi norai niekada negali būti išpildyti, o tai ir yra kančios priežastis.
Priėmimas su dėkingumu visko, ką mums siunčia Dievas – viena iš pagrindinių dvasingo žmogaus taisyklių. Dievas tikrai neatims iš jūsų to, kas priklauso jums teisėtai, tačiau su svetimu turtu jūsų rankose irgi pasielgs teisingai, kai ateis tam laikas. Būkite dėkingi jam už viską.

Svadchjaja – šventų raštų studijavimas
Tam, kad palaikytume proto švarą ir nenugrimztume į žmogiškojo pasaulio liūną, rekomenduojama kasdien skirti laiko šventųjų raštų skaitymui ir, pagal galimybę, bendrauti su šventais žmonėmis.
Ką jūs bedarytumėte savo gyvenime, visada prisiminkite: jeigu jūs nesergate paranoja, tai nereiškia, kad jūsų niekas nestebi. Dievas stebi jus nuo jūsų gimimo momento ir nepalieka nei minutei. Todėl, jeigu jums atrodo, kad niekas nemato, kai darote kokią nors kvailystę – taip nėra! Jūs apie tai žinote, ir Dievas, kuris yra visada jūsų viduje , irgi žino.
Jeigu jūs pakeisite laikraščių, bulvarinės ir ezoterinės literatūros skaitymą į šventus raštus, nesvarbu kokios tradicijos jie būtų, jūsų protas anksčiau ar vėliau nurims ir bus įtrauktas į palaimingus apmąstymus apie tai, kas jūs esate iš tiesų. Nors žmogaus protas daugiau linkęs į kompromisų ir greitų kelių savo sumanymų įvykdymui paieškoms.
„Vieną kartą mokytojas pasakė savo mokiniams, kad jis turi knygą, kurioje apie Dievą paršyta viskas. Vienas iš mokinių nenuilstamai prašė parodyti šį didį kūrinį. Mokytojas sutiko ir padavė jam į rankas dieviškąjį darbą. Kai mokinys atvertė knygą, nusivylęs aiktelėjo – ji buvo visiškai tuščia.
– Štai matai, kiek daug ji pasako! – nusišypsojo Meistras.”
Prisiminkite! Pati geriausia knyga ir geriausias mokytojas – tai jūsų gyvenimas.

Hanumanas

Atsidavimas Aukščiausiąjam arba Išvara pranidchana
Išvara pranidchana reiškia „atsidavimą aukščiausiąjai esybei“ arba totalų atsidavimą aukščiausiąjai jėgai.
Kuo dažniau jūs galvojate apie Dievą, tuo daugiau Jis galvoja apie jus.
„Vienąkart Ramos žmoną (Dievo Višnu inkarnacija) Sitą, pavogė baisus ir galingas demonas Ravana. Grąžinti mylimąją namo Ramai padėjo beždžionių karalius Hanumanas (pasireiškęs Šiva). Kai Sita buvo sugrąžinta ir sutuoktiniai sėdėjo prie šventinio stalo, ji netikėtai atkreipė dėmesį, kad Rama, neatitraukdamas žvilgsnio, stebi Hanumaną. Ji išreiškė nepasitenkinimą: „Mielasis, tu tiek mėnesių nematei manęs, o dabar, kai mes vėl esame kartu, tu į mane net dėmesio nekreipi, visą laiką žiūri į Hanumaną“.
Rama įdėmiai pažvelgė į ją, po to priėjo prie Hanumano, išrovė plauką nuo jo rankos ir pridėjo prie Sitos ausies:
– Paklausyk! – pasakė jis.
Plaukelis be perstojo kartojo: „Rama, Rama, Rama…“
– Kiekvienas jo plaukelis kreipaisi i Dievą, jis kiekvieną sekundę galvoja apie mane, kaip aš galiu atitaraukti nuo jo dėmesį“.
Jeigu jūs reguliariai galvosite apie Dievą, jis negalės atitraukti nuo jūsų savo žvilgsnio, ir kiekvieną sekundę jūs tai jausite!

Džapa ir mantros kartojimas
Kai kuriuose šventuose raštuose yra dar viena būtina nijamos taisyklė – džapa arba mantros kartojimas. Mantra – tai specialiai suformuluotos garso vibracijos, kurios veikia proto giliuosius sluoksnius, visas čakras ir liaukas. Įvairių mantrų kartojimas turi didžiulę galią dvasinio vystymosi kelyje.