KODĖL REIKALINGAS GURU?

 

   Himalajų tradicijoje Guru yra pagrindinis žinių šaltinis, kuris veda mokinį link tiesos.

Pilotas Baba Dži turėjo savo Guru – Chari Baba Dži, kuris taip pat turėjo Guru – Avatarą Baba Dži. Šie macha siddchai gyveno Himalajuose ir praktiškai niekada nesikreipė į pasauliečius žmones. Jie perdavinėjo žinias subtiliame lygmenyje, nesigilindami į smulkmenas ir neeikvodami savo žodžio energijos netikusiems mokiniams.

   Himalajų siddcha-joga - tai dvidešimt keturių machajogų, kurie šimtus metų saugojo žinias apie pasaulio sukūrimą, šeimos tradicija. Jų jėga tapase (askezėje), kuri leidžia pasiekti stulbinančią proto ir sąmonės švarą.

   Nepriklausomai nuo to, koks mokytojas ir mokinys, kokiai mokyklai ar institutui jis priklauso, visada yra mokinių priėmimo „grandinė“ arba sanskrito kalboje parampara, tiesioginė šio žodžio reikšmė -„nuo vieno į kitą“.

   Ši grandinė – tai korektiško žinių perdavimo užtikrinimas, be galimybės prarasti informaciją. Be to dažniausiai „dvasinės žinios“ mokytojo mokiniui perduodamos ne tik žodžiu ar raštu.

   Parampara užtikrina gaunamų žinių tikrumą ir autoritetiškumą. Ji padeda išvengti tikrųjų vertybių pakeitimo antraeilėmis. Mokytojas, Meistras arba Guru sanskrito kalboje ("guru") – tas kuris veda iš tamsos į šviesą, „gu“ – tamsa, „ru“ – šviesa). Nors mes ir remiamės senąja kalba, tačiau esame pakankamai sąmoningi, kad suprastume, jog bet kokio mokytojo misija yra vesti mokinį iš tamsos į šviesą.

 

OM ASATOMA SAT GAMAJAM

TAMASOMA DŽIOTIR MAJA GAMAJAM

MRITJOR MA AMRITAM GAMAJAM

 

   Tai senovinė mantra, kurią per amžius perduodavo mokytojai mokiniams įšventinimo metu. Dikšos metu ir mes ją perduodame savo mokiniams. Joje sakoma:

„Vesk mane nuo neteisingo ir nerealaus žinojimo (arba nežinojimo) link tikrojo ir realaus. Vesk mane nuo neišmanymo tamsos į žinojimo ir išminties šviesą. Vesk mane nuo mirties į nemirtingumą, į Dieviškos sąmonės švytėjimą“.

   Šis tekstas tai ta nuoroda, kuria remiantis bendrauja mokytojas ir mokinys visą jų bendradarbiavimo laiką.

„Vesk mane nuo nežinojimo į žinojimą“ – arba, kitais žodžiais sakant, tapk mano vedliu, rodančiu man kelią. Einant juo aš galėsiu gauti socialinės ir dvasinės realizacijos instrumentus. Mes negalime kalbėti apie dvasinę realizaciją, jei nerealizavome savęs materialiniame gyvenime ir nepraėjome visų socialinio vystymosi stadijų.

 

„Vesk mane nuo neišmanymo tamsos į žinojimo ir išminties šviesą“- tikras mokytojas yra tas, kuris įsisamonino (suvokė), kad šalia materialinio pasaulio ir jo „pabaigos“ suvokimo, yra tai, kas nematoma ir labiau vertinga jam ir jo mokiniui. Todėl mokydamas filosofijos, religijos, o gal tiesiog matematikos ar literatūros jis stengiasi parodyti mokiniui tą sąmonės begalybę, kuria iš esmėsmes ir esame patys. Tai yra Tikrosios žinios.

   Jelena Blavatskaja rašė: „Mes visi išprusę žmonės, bet vis gi neišmanėliai. Mes lyg ilgai gyvename, visą gyvenimą mokomės, bet  vis tiek labai mažai žinome, o daugelis net nenori žinoti. O tai ką žinome, kol kas nesudaro nei teisingo, nei pilno įsivaizdavimo apie gyvenimo prasmę, apie jo dėsnius, atsiradimą ir vystymąsi.“

   Kiekvieno Mokytojo uždavinys (dvasinio ar matematikos) nežiūrint į šio pasaulio dualumą, į mokyklos ar aukštosios mokyklos programos ribotumą, o taip pat šiam pasauliui būdingą negatyvumą – padėti savo mokiniui pamatyti šviesą, bet kurios disciplinos pabaigoje, bet kokio mokymo pabaigoje, gyvenimo pabaigoje. T.y. bet kuris dalykas turi turėti ne tik loginį pagrindą, kuris treniruoja protą, bet ir sužadinti aukštesnius mūsų sąmonės centrus. Kai šie centrai yra aktyvinami, tai tarsi lemputė apšviečia tai, ko anksčiau nematė mūsų žvilgsnis.

   Zaratustra Irano valdovui liepė uždegti lempą, bet jis negalėjo to padaryti, nes deglas buvo drėgnas.  Zaratustra patarė pirma išdžiovinti deglą, o poto uždegti lempą.  Žmogaus norai ir prisirišimai kaip tas vanduo, kuris trukdo uždegti Tiesos šviesą. Uždegta šviesa arba Džioti, skelbia, kad žmogaus siela – tai Dieviškos ugnies kibirkštis. Šios tiesos suvokimas veda prie antro žingsnio. Mokytojas tai švyturys kelyje į bet kurį žinojimą!

   Esamų įvairių mokymų problema yra ta, kad visi stengiasi mokinius įvesti į sistemą. Tokiu būdu atimdami iš mokinio jo nepakartojamą individualumą. Mes pripratę, kad į bet kurį klausimą yra paruoštas atsakymas, ir jei žmogus neatsako prieš tai numatytais atsakymais – jis neteisus. Meistro uždavinys – išvesti mokinį už priimtų normų ir principų ribų.

  „Vesk mane nuo mirties link nemirtingumo, link Dieviškosios sąmonės“ Tai reiškia, kad gavęs raktą į žinias, radęs duris, kurias galima šiuo raktu atrakinti, mokinys įgauna kitą būseną, kurią mes vadiname „palaima“. Kas yra tikroji palaima? Tai proto ramybė ir taika sieloje.  Proto ramybė pasiekiama tik vienu būdu – dvasinės praktikos dėka. Dvasinio mokslo suvokimo apie šį pasaulį dėka ir siekiant aukštų idealų.

  Kitais žodžiais šį teiginį galima pasakyti: „Jūs – Šviesoje,  Šviesa – Jumyse, Jūs – Šviesa“.

 

  Tikrasisi Guru – tas, kuris patyrė vienybę su Dievu. Tas, kuris žino jogą, kuris žino Atmą (atma – individuali siela).  Šiuolaikinėje visuomenėje mokytojas nėra laikomas autoritetu – šis faktas klaidina žmones ir neleidžia turėti jiems atramos savo gyvenime.

   Indijoje tikima, kad žmogus neturintis dvasinio moytojo prilygsta gyvūnui.

   Dvasinis Mokytojas – tas šviesulys, kuris padeda pasiekti pusiausvyrą ir harmoniją pasaulyje per savo prigimties pažinimą, savojo Aš pažinimą. Tarp Dievo ir Guru nėra jokio skirtumo. Tarp Dievo ir Guru yra tiesioginis sąmoningas ryšys. Mokytojas uždega žinių šviesą mokinyje ir palaipsniui mokinys pats tampa mokytoju.

   Visatoje egzistuoja trys pirminės jėgos: Brachma – Kūrėjas ir jo žmona išminties deivė Sarasvati, Višnu – visur esantis išgelbėtojas, veikėjas ir šio pasaulio užtarėjas bei jo žmona - klestėjimo ir sėkmės deivė – Lakšmi ir Šiva – trancendentinis griovimo ir išsilaisvinimo principas, kuris valdo visas trijų pasaulių esybes su žmona Kali – Kundalini energijos išraiška.

   Guru savyje jungia visus tris principus. Iš esmės jis yra Brachma, Višnu ir Šiva viename asmenyje. Todėl prieš kiekvieną praktiką mes sakome himną – mantrą Guru:

 

GURU BRACHMA, GURU VIŠNU,

GURU DEVA MACHEŠVARA,

GURU SAKŠAT PARABRACHMA,

TASMAI ŠRI GURUVE NAMACHA.

 

GURU – tai pats Brachma,

GURU – tai pats Višnu,

GURU – tai Viešpats Machešvara,

GURU – tai pats Parabrachmanas (arba aukščiausiasis būties principas)!

 

Tokiam Guru lenkiuosi ir paklūstu!

 

                                                                                                                            Iš Sati Mata Dži knygos „Himalajų siddcha jogos enciklopedija“

2014 © www.jogosakademija.lt Visos teisės saugomos įstatymo.